Daunorava pirmą kartą paminėta 1557 m. valdovo Žygimanto Augusto privilegijoje, skirtoje Šiaulių valsčiaus matininkui Mikalojui Maškovskiui. Nuo XVI a. pab. dvaras buvo ne kartą įkeistas ar išnuomotas. Nuo XVII a. II p. dvaro savininkais buvo Kuršo vokiečių baronai fon Trankvicai, fon Plettenbergai, fon der Bryginai ir fon Mantoifeliai-Sciogės. 1797–1904 m. Daunorava tapo vienu iš svarbiausių fon Pfeilitcerių-Frankų šeimos dvarų. Dvare vykdyta aktyvi ūkinė ir gamybinė veikla: įrengti tvenkiniai, veikė malūnas, bravoras ir karčemos, anglių ir kalkių degykla, kalvė ir plytinė. Iki XX a. I p. dvaro sodyboje buvo 43 ūkiniai ir gyvenamieji pastatai. Dvaro valdai priklausė Mažosios Daunoravos dvaras, Bertaučių (palivarkas nuo 1845 m.), Degučių, Likaičių, Nartaučių, Paberžių, Pročiūnų, Sargūnų, Satkūnų (palivarkas nuo 1910 m.) ir Vytaučių kaimais, kurių gyventojų daugumą sudarė latviai, vadinami dundurniekais. Nuo XX a. prad. dvaras tapo grafų Keizerlingų rezidencija. Iki 1922 m. žemės reformos dvaro valdą sudarė 1 396 ha žemės ir 721 ha miško. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dvaro savininkė Marta Keizerling pasitraukė į Vokietiją. Sovietmečiu dvaro sodyba priklausė kolūkiui. Dauguma pastatų sunyko arba buvo nugriauti. Iki šiol išliko kumetynas, pieninė, du tvartai, molinis svirnas (statytas 1844 m.), avarinės būklės medinis ponų namas (statytas 1853 m.). Dvaro sodybą puošia išlikusio peizažinio parko fragmentai.
Atsiliepimai