Ilgus amžius šios valdos priklausė Šemetų giminei. 1863 m. už dalyvavimą sukilime Juozas Šemeta caro valdžios ištremtas į Ufą, o jo dvaras nusavintas.
Išliko klasicistiniai dvaro rūmai, XIX a. pr. Statyti Tado Šemetos. Tai vienaukštis mūrinis pastatas su dviaukšte centrine dalimi. Jo fasadą puošia 6 kolonų portikas, iš kiemo pusės centrinė dalis akcentuota 6 piliastrais ir trikampiu frontonu. T. Šemeta rūmus pavertė kultūros židiniu. Čia 1811 m. grojo dvaro orkestras, vadovaujamas Juozapo Vaitkevičiaus, o 1822 m., manoma, veikė muzikos mokykla.
Daugiausia duomenų apie dvarą suteikia 1835 m. sudarytas inventorius. Tada visi pastatai dvare buvę geros būklės, dauguma jų mediniai. Tada rūmuose būta 22 kambarių ir salių. Viduje stovėjo 15 baltų koklių krosnių ir židiniai, budo du kaminai. Dalyje kambarių grindys buvo parketinės, o lubos tinkuotos. Inventoriuje taip pat minimas turtingas sodas su šiltadaržiu, ananasų ir kitų vaismedžių oranžerija bei daržovių inspektu.
Dvaras buvo aprašytas kaip T. Šemetos sūnaus, įžymaus 1831 m. sukilimo dalyvio Pranciškaus Šemetos (1802 – 1882) nuosavybė. Diktariškiai turėjo būti konfiskuoti baudžiant tėvą T. Šemetą už sūnaus dalyvavimą sukilime, tačiau vėliau nutarimas pakeistas mokesčiais į valstybės iždą.
Nuo XIX a. dvaro šeimininkai dažnai keitėsi. Dėl to ne kartą rekonstruotas rūmų vidus, kadaise puikavęsis erdviu vestibiuliu, ąžuoliniais laiptais, didele ir ištaiginga pokylių sale, kurią puošė dvi apvalios dekoruotų koklių krosnys.
Likę iš lauko akmenų sumūryti dvaro tvartai, spirito varykla, svirnas.
Seniai nebeošia ir dvaro parkas, iškirstas dar tarpukariu.
Atsiliepimai