Vilniaus gatvė, kaip ir Tilžės gatvė, nutiestos XVIII a. Tai istorinis raktas, vedantis iš rytų į vakarus ar atvirkščiai, taip kaip Tilžės gatvė – iš pietų į šiaurę.
XX a., atstatant ir plėtojant per Pirmąjį pasaulinį karą stipriai apgriautą miestą, Vilniaus gatvė buvo apstatyta išraiškingosios tarpukario architektūros – moderno – pastatais. Nemažai mūrinių 2–4 aukštų pastatų Vilniaus gatvėje (nuo Tilžės gatvės iki Didždvario gimnazijos) išlikę iki šiol.
Sovietmečiu, po Antrojo pasaulinio karo, Vilniaus gatvės pastatai buvo atstatyti arba rekonstruoti, pritaikyti tuomečiams poreikiams, atsirado ir sovietmečiui būdingų statinių, simbolikos. Sugriautų pastatų vietoje pastatyti stalinistinio periodo architektūros gyvenamieji namai, jų pirmuose aukštuose įrengtos parduotuvės arba maitinimo įstaigos. Pastatų architektūra buvo pritaikyta nedideliam miestui, todėl pompastikos, vyravusios sovietinėje pokario architektūroje, išvengta.
Iki 1974 m. gatvėje vyko intensyvus judėjimas – ji buvo viena pagrindinių Šiaulių miesto ir transporto, ir komercinių arterijų.
1975 m. Vilniaus gatvės centrinė dalis (nuo Žemaitės gatvės iki P. Višinskio gatvės) tapo pėsčiųjų gatve. Tuometinė Vilniaus pėsčiųjų gatvė buvo unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Antra pėsčiųjų gatvės dalis buvo įrengta 1986 m. – švenčiant 750 metų jubiliejų.
Šiandien 1280 m ilgio bulvaras – gyva arterija, kurioje net penki fontanai, gatvės menas, skulptūros ir vaikų žaidimų aikštelės.
Tūrinė reklama papildo bulvarą ir primena neseną miesto istoriją.
.jpg)
.jpg)
Atsiliepimai