VANDENTIEKIO BOKŠTAS

Vandentiekio bokštas pradėtas statyti 1939 m. pagal Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus P. Morkūno brėžinius ir kai kuriuos inžinieriaus A. Janulionio darbo brėžinius. Hitlerinės okupacijos metais vandentiekio bokšto statyba buvo nutraukta. Statybos darbai atnaujinti tik po karo, 1945 m. birželio pabaigoje. Bokšto statybos darbams vadovavo inžinierius Jonas Vencius.
Vandens bokšto statyba užtruko iki 1948 metų pabaigos. Tų pačių metų spalio 30 d. bokšto rezervuaras (talpa iki 1000 m³) buvo pripildytas požeminio vandens iš pirmosios tais pačiais metais pastatytos Šiaulių miesto Lepšių vandenvietės ir vanduo paleistas į miesto tinklą. 1948 m. spalio 30 d. laikoma oficiali miesto centralizuoto vandentiekio ir savarankiškos vandens tiekimo įmonės įkūrimo data.

Bokšto aukštis – 45,37 m, pastatas yra 4 aukštų su rūsiu. Statinys turi įdomių ir charakteringų architektūrinių detalių: dekoruotas arkiniu ornamentu, vertikaliais piliastrais, siaurus langus puošia trikampis sandrikas. Vandentiekio bokštas yra svarbi dominantė miesto centrinės dalies panoramoje.
Įamžinant vandentvarkos ūkio pasikeitimus, dirbančių žmonių pasiekimus, 1974 m. pirmame bokšto aukšte buvo įkurtas Vandentvarkos muziejus, kuriam 1983 m. suteiktas visuomeninio muziejaus vardas. II, III, IV aukštuose – tarnybinės patalpos. 1991 m. vandens tiekimas iš bokšto buvo nutrauktas, vandentiekio tinklai atjungti.
Unikalaus muziejus ekspozicija išdėstyta ratu (apie 100 m²) pagal apvalų bokšto perimetrą. Joje atsispindi įmonės istorija, miesto vandentiekio ir nuotakyno raidos etapai, ūkio plėtojimas ir modernizavimas, įmonės kolektyvo tradicijos. Įdomiausi eksponatai – XX a. pradžios nuotraukos, kurias galima laikyti muziejine retenybe. Ne mažiau įdomūs surinkti ir išsaugoti darbo įrankiai, prietaisai ir įrenginiai. Relikvijos pasakoja ne tik apie vandentiekio ir nuotakyno statybą, bet ir dalį Šiaulių miesto istorijos.
Vandentvarkos muziejuje pabuvojo svečiai iš įvairių pasaulio šalių, apie tai liudija Svečių knygos įrašai anglų, vokiečių, rusų, norvegų, švedų, suomių ir kitomis kalbomis.

Raudonų plytų kryžius vandentiekio bokšto sienoje

2020 m. remontuojant vandentiekio bokšto fasadą, sienoje rastas išmūrytas raudonų plytų kryžius, apie kurį ne kartą liudijo Šiaulių miesto garbės pilietis profesorius Vytenis Rimkus.

Ieškant šio unikalaus istorinio paminklo, buvo vadovaujamasi Vytenio Rimkaus eskiziniu bokšto piešiniu bei archyvine nuotrauka, kurioje ir buvo pažymėta menama išmūryto kryžiaus vieta. Pradėjus ardyti tinką nurodytoje vietoje, ties trečio aukšto lango stogeliu, maždaug 14 metrų aukštyje, buvo atidengta raudonų plytų pakyla. Ardant toliau, atvertas ir pats kryžiaus ženklas, vietomis apgadintas, patrupėjusiomis plytomis, aplipęs storu cemento sluoksniu.

Tvarkant šį paminklą, nuvalytas stačiakampio formos mūro plotas, o apgadintos plytos buvo pakeistos – kryžiaus formai atstatyti prireikė 13 analogiškų plytų.

Kryžiaus atsiradimo istorija

Amžininkų tvirtinimu, vandentiekio bokštas pradėtas statyti iš raudonų plytų. 1940 m. atėjus tarybinei valdžiai, įsigalėjus naujai politinei sistemai, bokšto statyba buvo tęsiama šviesiomis plytomis. Keisdami plytų spalvą, mūrininkai išmūrijo raudoną kryžių, atgręžtą į Vasario 16-osios gatvę, į Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą kaip tam tikrą pasipriešinimo prasidėjusiam puolimui prieš tikėjimą ženklą. Yra ir kita kryžiaus atsiradimo versija – taip buvo pagerbtas šioje statyboje žuvęs darbininkas. Per bokšto langelį bandyta kryžių aptaškyti kalkėmis. Taip pusiau paslėptas jis buvo du dešimtmečius, kol bokštą aptinkavo (apie 1963 m.). Kalbėta, kad trys mūrininkai už tokį drąsų poelgį buvo net represuoti.

Vandentiekio bokštas liudija dar vieną istorinį įvykį. Būtent ant šio bokšto 1989 m. vasario 16 d., po ilgų okupacijos dešimtmečių, pirmą kartą Šiauliuose vėl suplevėsavo trispalvė.

Dėl lankymo tartis iš anksto tel. (8 41) 59 22 57. Lankymas nemokamas.
Dirba: pirmadienį–ketvirtadienį 8.00–17.00 val., penktadienį 8.00–15.45 val., pietų pertrauka 12.00–12.45 val.