REŽISIERIUS: Naubertas Jasinskas
DRAMATURGĖ: Dovilė Zavedskaitė
KOMPOZITORIUS: Gintaras Sodeika
SCENOGRAFĖ: Eglė Kliučinskaitė
VIDEO MENININKAS: Ričard Žigis
KOSTIUMŲ DAILININKĖ: Dovilė Gudačiauskaitė
ŠVIESŲ DAILININKAS: Dainius Urbonis
CHOREOGRAFĖ: Ieva Navickaitė
REŽISIERIAUS ASISTENTĖ: Janina Kanapienė
„Found found found“ – režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklis, gimęs iš bendro laiko su kūrybine komanda, praleisto kartu tyrinėjant Jono Meko fenomeną, apmąstant, skaitant, žiūrint jo kūrinius, patiriant jį per jo draugus, jo geografiją ir kasdienybės filosofiją. Kūrybinės komandos tikslas – ne reprezentuoti Meko asmenybę ir idėjas, bet įsigyventi į jo žvilgsnį, mėginti užčiuopti jo pulsą ir iš šios būsenos kurti savitą pasaulį. „Found found found“ kuriamas neakcentuojant vienos meninės formos: meninis krūvis čia keliauja nuo muzikos prie vaizdo citatos, nuo dramaturginio srauto prie kostiumo kaip istorijos ar architektūros kaip instaliacijos. Žiūrovai kviečiami iš arti patirti spektaklio tikrovę – spektaklis stebimas pačioje scenos erdvėje.
Spektaklio pavadinimas kilo kūrėjams siekiant atsakyti į klausimą, kur slypi pati Meko metodo, kuriuo jis tyrinėjo pasaulį, esmė. Veiksmažodis „find“ anglų kalboje reiškia ne tik paprastą „rasti“, bet ir mekišką tūkstančius kartų kasdienybėje pasikartojantį prieš mus esančios tikrovės suvokimą. Tai tarsi pastanga nepriimti realybės kaip savaime suprantamos, o žvelgti į ją smalsiai, beveik archeologo žvilgsniu ir kasdien vis iš naujo atrasti tai, iš ko susideda supantis gyvenimas. Žodis „found“ neatsitiktinai kartojamas tris kartus: taip norima pabrėžti, kad nieko neįmanoma atrasti iki galo, galima tik galybę kartų vis po truputį kažką aptikti ir tuoj pat vėl užmiršti, pamesti. Drauge spektaklio kūrėjai flirtuoja su paties Meko filmu „Lost lost lost“: „Mes nesakome, kad atradome tai, ką filme pametė Mekas. Mes sakome, kad Mekas, jautęsis pasaulyje šiek tiek svetimas, visa savo kūrybine raiška iš tiesų mokė žmonės pajausti kokį nors „found“. Kokį nors jausmą, kad štai, radau: savo namus, savo žmogų, gal bent savo šunį ar upę. Kažką“, – sako spektaklio dramaturgė Dovilė Zavedskaitė.
Spektaklis kurtas drąsiai sulydant šiuolaikybę su Meko laikmečio ženklais. Dramaturginė linija komponuota siekiant sulieti kūrybinės komandos pokalbių fragmentus, Meko filmų refleksijas, Meko dienoraščius ir išplėtotas Meko prozos citatas. Spektaklio kompozitorius, Jono Meko vizualiųjų menų centro siela Gintaras Sodeika spektakliui drauge su kūrybine komanda sukūrė muzikinį peizažą, suliejantį šiandienos kasdienybės garsyną su Meko mėgtomis senojo Lietuvos kaimo dainomis. Sodeika sako: „Jonas Mekas man kuo toliau, tuo labiau atsiskleidžia kaip garsų menininkas. Tai tapo svarbia inspiracija kuriant spektaklio muzikinį audinį.“
Spektaklio tvarumas – vienas iš režisieriaus kūrybinių tikslų: „Norisi tvarumo idėjas taikyti ne tik buity, bet ir perkelti į sceną. Viena iš mūsų kūrybinių sąlygų buvo procese naudoti kuo daugiau nebereikalingų daiktų, iš jų sukurti scenografijos pamatą.“ Todėl architektė Eglė Kliučinskaitė spektaklio scenografijai naudojo iš įvairių Lietuvos miestų surinktą medieną, tekstilę, daiktus. Kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė kostiumams kurti naudojo senus altorių užtiesalus, užuolaidas, audinius, kurie į sceną atsineša savo atmintį.
Režisierius Naubertas Jasinskas: „Ką aš noriu pasakyti šiuo spektakliu? Nieko nenoriu pasakyti. Juk apie ką yra visi Meko filmai, tekstai, selfiai? Apie tai, kad visi tie, kurie žino atsakymus, yra neteisūs. Tad jeigu mums pavyks padaryti spektaklį, kuris turės atsakymą, mes būsime pralaimėję. Man svarbiausia spektakliu sukelti jausmą, arba to jausmo antrininką, kurį mums sukėlė Mekas. Tik tiek.“
Dramaturgė Dovilė Zavedskaitė: „Norime pakviesti žiūrovus mąstyti ne tiek apie aukštąjį meną, kurį Mekas, ko gero, pavadintų veikiau pretenzija, kiek apie savo dienų grožį, apie mus supančią aplinką. Pakviesti žvelgti į savo namus, savo žmones, savo medžius lyg pro kameros akutę, kuri juos iškerpa iš realybės, pagražina, susvarbina. Mokėti gyventi savo gyvenimą kaip galima geriau – tai yra svarbiausias menas. Tam visada kvietė Mekas, tam norime pakviesti ir mes.“
Spektaklyje naudojamos ištraukos iš Jono Meko filmų „Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą“ (1972) ir „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ (2012), vaizdo medžiaga iš Arūno Kulikausko asmeninio archyvo bei fragmentai iš kūrybinės komandos asmeninių archyvų.
PREMJERA: 2023 m. sausio 13 d.
Spektaklis vyks lietuvių k. su anglų k. subtitrais
Bilietai - netrukus.
Foto autorius Eimantas Paulauskas.
Dalintis nuoroda el. paštu