VILMANTO MARCINKEVIČIAUS PARODA „NUOJAUTOS KŪNAI“

2023 m. gruodžio 21 d. – 2024 m. sausio 20 d. Šiaulių dailės galerijoje veikia menininko Vilmanto Marcinkevičiaus tapybos darbų paroda „Nuojautos kūnai“.

Parodos atidarymas – 2023 m. gruodžio 21 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Šiaulių dailės galerijoje. Parodos atidarymo metu parodos lankymas nemokamas.

NUOJAUTOS KŪNAI

Priminti ir pasakoti apie tai, kad Vilmantas Marcinkevičius priklauso ne tokiai ir didelei neoekspresionistinės dailės kūrėjų grupei bei yra vienas iš ryškiausių jų atstovų, ar tai, jog jau studijuodamas išsiskyrė savo veržlia, koloristinį temperamentą vargiai sutvardančia tapybos maniera, rodosi nereikšminga – visą tai jau seniai surašyta straipsniuose, knygose ir anotacijose. Kaip ir linksniuoti Danijos karališkosios šeimos portretavimą, Hedeager bažnyčios interjero detalių kūrimą ar tai, kad menininkas yra vieno svarbiausių Baltijos tapybos konkursų – „Jaunojo tapytojo prizas“ – organizatorius.

Kalbantieji apie šio dailininko tapybą neretai pirmiau postringauja apie spalvas, dažo skaidrumą bei meistrišką jų perliejimą, ir daug rečiau pirma pasigirsta mintys apie tai ką matome už spalvų – naratyvą, istoriją. Tad būtent čia ir sutelkime dėmesį. Dar studijų metais neieškodamas korifėjų bei aklai nesivaikydamas autoritetų, menininkas neaplenkė nė vienos labiau kontraversiškos idėjos. Biblija, legendos, mitai, viešnamių darbuotojos, karo prievartos aukos – rodos, kuo tema labiau angažuota visuomenės, kuo ji nepatrauklesnė klausytojams, tuo ryškiau, sodriau ir intensyviau ji interpretuojama, bei pateikiama publikai. Štai 1999 m. menotyrininkė N. Adamonytė bandydama užčiuopti menininko vizualinio naratyvo ašį, itin taikliai pasakė, kad Vilmanto „kūriniai ironizuoja santūrų ir skausmingą lietuvišką mentalitetą, įvilkdami neigiamus krūvius į optimistišką, sąmojingą formą, atpalaiduodami žiūrovą savo gruboka, necenzūruota leksika“. Nesutikti būtų sunku, tai pamatysite ir šiandien.

Čia, prieš Jus – vieni naujausių menininko darbų. Gaiviai nutapytuose neoekspresionistiškai realistiniuose dailininko kūriniuose skirtumas tarp matymo ir vaizduotės nėra visai aiškus, nes regimi pasakojimai, jų interpretacinės nuotrupos neretai sumontuotos į besiūlę, tikrovėje neįmanomą situaciją ar kompoziciją. Drobėse Vilmantas konstruoja neregėtą, kartais mįslingą bei kupiną asmeniškumų pasaulį, ir tokiu būdu reflektuoja unikalų kūrybinį suvokimą bei intymumo jauseną. Nesvarbu ką manote – susigūžusį iš baimės berniuką, nenaudojamą karo uniformą ar purpurinį kūną besusiliejantį su kauke – visa tai menininko pasaulio nuotrupos, kritinių psichinių būsenų interpretacija. Kiekvienas šioje salėje eksponuojamas tapybos darbas esti keletos kompozicinių ir prasminių matymo modelių, kurie atspindi vienokį ar kitokį tuo metu menininkui svarbų, aktualų santykį su išoriniu pasauliu ar su vidiniais ego dvasiniais išgyvenimais, transcendentine filosofine individo patirtimi.

Šaukiančios, ryškios spalvos šiuose darbuose veikia lyg įspėjimas apie tai kas gali nutikti, o gal jau ir nutiko. Tačiau, visai kaip gerai surežisuotame magijos pasirodyme liekame apkvailinti, nes pasitelkdamas spalvas, lyg sirenos garsą, Vilmantas užliūliuoja žiūrovą kolorito melodijoje taip klaidindamas žvilgsnį bei atitraukdamas dėmesį nuo šiukštaus, kartais net tvaikiai nemalonaus sustabdytos istorijos momento. Arba kartais atvirkščiai, siekdamas suintensyvinti kūrinio ir pateikiamo naratyvo patyrimą.

Bežvelgiant į šios parodos visumą nuojauta, lyg tuoj, čia pat, kažkas nutiks, neapleidžia. Mistifikuoti moters įvaizdžiai veikia lyg pasakose ir mituose išnyrantys įspėjimai apie negandą. Kūnas atlieka pranašystės bei intuicijos lauko funkciją. Nutapytosios ryja paukščius, šaukia ant prieš save esančių, siurbia į save visas pasaulio istorijas arba, prieš pat mus, tampa paukščiais. Šios, rodos akyse besitveriančios, figūros ir istorijos, kuriose moterys įklimpusios tarsi inkliuzai, tai – baimių, košmarų emocinės tąsos, kurios sukelia tokį patį sapnišką, jei ne paveikesnį įtampos ir skausmo pojūtį.

Marcinkevičiaus darbai, visai kaip gyvenimai ir lietuviškas pavasaris, yra daugiadugniai. Jie neprašydami įveiklina vaizduotę ir pritraukdami dėmesį pasakoja kažkada kažkur girdėtas, tačiau pamirštas, į užkaborius nustumtas istorijas. Kūryba šiam dailininkui – veikiau takai į tapybos pasakojimą, o ne į jos metmenis.

– Aistė M. Grajauskaitė