Romeną užkalbinau „Baltų kelio“ centre besirenkant baltiškus papuošalus, kurių savo kolekcijoje ji jau turėjo ne vieną. Smalsu buvo išgirsti, kaip tokia ekscentriškos išvaizdos – ryškūs plaukai, daug auskarų ir dar daugiau tatuiruočių – moteris pamėgo baltų kultūrą. Jau 30 metų Vokietijoje gyvenanti Romena sutiko papasakoti net tik apie savo ryšį su senuoju lietuvių tikėjimu, bet ir begalinę meilę kalnams bei sentimentus Šiauliams.
Visada svajojo gyventi Vokietijoje
„Nuo pat mažens svajojau išvykti į Vokietiją. Mokykloje kartą rašėm rašinėlį: visos mergaitės parašė, kad bus pardavėjomis, kirpėjomis, medicinos darbuotojomis, o aš - jog ateityje būtinai gyvensiu Vokietijoje ir savaitgaliais kopsiu į Alpes, – pasakoja Romena ir besišypsodama tęsia: – Tais laikais taip drąsiai reikšti savo, valdžiai nepriimtiną, nuomonę, buvo rizikinga. Dėl šios savo „neleistinos“ svajonės buvau nubausta ir pažeminta, tačiau tai tik dar labiau sustiprino mano norą jos siekti. Pamenu, jog dėl tokio išsišokimo labai rimtai buvo svarstoma mane išmesti iš mokyklos. Net mano šeima tada sulaukė grasinimų“.
Kalnuose užlieja ypatingas jausmas
Sulaukus aštuoniolikos, Romena susikrovė lagaminą ir išvyko į Vokietiją. „Tais laikais, prieš trisdešimt metų, išvykti į Vakarus buvo labai sudėtinga, tad teko įveikti daug kliūčių,“ – prisimena šiaulietė, dabar gyvenanti Bavarijoje, gamtos ir ramybės apglėbtame Memingeno priemiestyje, kur dirba viename iš prekybos centrų. Ji mėgsta keliauti ir labai myli kalnus, tad šalia esančias šalis – Šveicariją ir Austriją – jau spėjo gerai pažinti. „Kalnai man yra viskas, – spindinčiomis akimis pasakoja moteris, – tai mano gyvenimas! Būnant kalnuose mane apima pilnatvės ir ramybės jausmas, užlieja tokia stipri energija. Vykstu ten, kai tik turiu laisvo laiko: įsimetu savo kalninius batus į mašiną ir varau susitikti su saule“. Italija, Prancūzija – tai šalys, kurias Romena taip pat įtraukia į savo mylimiausiųjų vietų sąrašą.
Išskirtiniai piešiniai ant kūno
Šiaulietės kūną puošia daugybė raštų bei simbolių. Tai išskirtinis jos pasaulėžiūros „rūbas“. Pirmiausia tatuiruotė gimsta moters vaizduotėje, ant balto lapo, tada nugula širdyje, o tik paskui keliauja ant jos kūno. Romena džiaugiasi, turinti vienintelę tatuiruočių meistrę, kuri ir tenkina visas jos užgaidas. „Tatuiruotės – tai mano gyvenimo ženklai. Esu labai dvasinga ir laiminga. Tikiu senaisiais – vikingų, baltų – dievais. Man labai patikdavo senos istorijos, mitai, pasakos, legendos. Mėgdavau rinkti akmenis, žoleles – esu gamtos žmogus. Domiuosi burtais, ritualais. Toks jausmas, kad su ta meile senajam tikėjimui jau gimiau: tarsi nuo mažens manyje buvo ta energija, įprasminanti gyvenimą ir atstojanti man net saujas vaistų, kuriuos turėčiau vartoti, nes sergu reta autoimunine liga“, – atvirauja moteris, turinti Helos pravardę.
Šiauliai: vis dažniau norisi čia grįžti
„Vokietijoje gyvenu jau trisdešimt metų, ten sukūriau šeimą, ten mano namai... – patvirtina Romena ir besišypsodama priduria: – Galvoju vokiškai, sapnuoju taip pat vokiškai“. Tačiau gimtasis miestas moteriai taip pat labai artimas ir svarbus: čia gyvena jos artimieji ir prisiminimai, todėl Šiauliuose ji lankosi gana dažnai. „Kuo toliau, tuo labiau mane čia traukia“, – prisipažįsta moteris“.
Kaskart, kai būna gimtuosiuose Šiauliuose, Romena vaikšto vaikystės pramintais takais bei aplanko svarbias vietas, kurios, pasak jos, labai pasikeitusios, pagražėjusios: Centrinį parką, Talkšos ežero pakrantę, Salduvės parką, kuriame ji kažkada rinkdavo ramunėles ir kitas žoleles bei nešdavo į vaistinę priduoti: „Man, vaikui, tai buvo puiki galimybė užsidirbti pinigėlių ir didelis džiaugsmas“. Romena į vaikystę nuneša ne tik pažįstamos vietos bei išgyvenimai, bet ir skoniai: viešėdama Šiauliuose, ji būtinai užsuka į vieną iš restoranų, – pasimėgauti didele porcija cepelinų.
Atsiliepimai